Taigi, I dalyje pasakojau, kaip mes automobiliu pasiekėm Portugalijos krantus. Mes tokie – labai mėgstantys maudytis. O vanduo liepos pabaigoje netikėtai pasitaikė toks šaltas, kad negali nesukandęs dantų ramiai įlipti. Toks savotiškas mazochizmas. Todėl vakare vyras begooglindamas sako: žinot ką, gal nebūnam čia, o maunam į Mursiją, kur viduržemio jūros vanduo 26 laipsnių. Taip patraukėme link Ispanijos Sevilijos miesto.

Keliai labai geri. Mes rinkomės nemokamus, tai iki Faro sunkiau sekėsi, bet už tai toliau puikia autostrada iki pat Sevilijos.

SEVILIJA –   pietų Ispanijos miestas, Andalūzijos regiono administracinis centras. Tai buvo dominuojantis maurų kultūros centras (712–1248 m.)

Pirmiausia apžiūrėjome Ispanijos aikštę (Plaza de Espania) įsikūrusią šalia Maria Luiza parko. Nuostabūs maurų rūmai su fontanu, tilteliais ir gyva muzika, kurią atliko tipiškas maurų palikuonis  su violančele. Turistus traukia 48 spalvoti, keramikinėmis plytelėmis išpuošti suoliukai – t.y. kiekvienai Ispanijos provincijai po vieną.  Netrūksta pramogų: galima pasiplaukioti valtele kanalu, kuriame plaukioja raudonos žuvys, pavažinėti  žirgų traukiama karieta ar nusifotografuoti prie sienutės kaip flamenko šokėju.

Žinoma, Sevilija – tai ne tik šie ištaigingi rūmai. Bet jeigu kelionės metu norėtum viską apeiti ir pamatyti, tai neužtektų ir mėnesio.  Tenka rinktis. Sevilijai turėjome keletą valandų.

Tą pačią dieną, tiksliau, pusę pirmos nakties, atvykome į  Baños y Mendigo miestelį, kur buvome užsisakę nakvynę Hotel Venta El Puerto. Net nežinau ar rekomenduoti šį viešbutį. Kambarį, kurį gavome tik atvykę,    prašėme, kad pakeistų, nes mūsų balkonėlyje be mūsų kondicionieriaus dūzgė dar keturi. Ir garsas, ir oras buvo tragiški. Taigi, paprašėme pakeisti ir be jokių problemų gavome kitą. Na, lovos buvo šiek tiek  traškančios, viskas ekonominės klasės, bet kaina puiki 45 eurai už trivietį nakčiai.  Nusprendėme čia nakvoti tris naktis ir apvažiuoti visus paplūdimius. Rytą išvažiuojame – vakare grįžtame. Hotelis apie 50 km nutolęs nuo  nuostabaus kurortinio miestelio La Manga.  Tai siauras  žemės ruožas Costa Calida pakrantėje, kuris atskiria Viduržemio jūrą ir didžiausią Europoje druskos ežerą Mar Menor (Mažąja jūra). Mažosiose mariose vandens temperatūra nenukrenta žemiau +18 ir žiemą.  Ji užima apie 170 kvadratinių kilometrų. Ši vietovė traukia ne tik ramius poilsiautojus, bet ir aktyvaus poilsio – vandens sporto mėgėjus. La Manga nerijoje puikūs ištisiniai paplūdimiai ir šiltas vanduo. Tuo metu Viduržemio jūros vanduo buvo 26 laipsnių, oras įdienojus kilo iki 35 laipsnių, bet prie vandens nesijautė. Krantas puikus: smėlis, skaidrus vanduo ir svarbiausia jokių molų, visur nemokamas parkavimas. Nusibosta Viduržemio jūra – gali pėsčiomis nueiti iki Mar Menor ir pamirkti ten.

Pažiūrėję YouTube įrašą Salinas de Torrevieja, užsimanėme pamerkti ten savo pavargusius kūnus. Šis rožinis ežeras yra  už 50 km nuo La Manga. Apvažiavome visą ežerą aplink, kol radome normalų privažiavimą nuo miestelio Torevjecha pusės. Drąsuoliai maudosi, bet ten toks stiprus  druskos koncentratas, kad reikia atsargumo ne tik su akimis, bet ir kitomis jautriomis vietomis.  Vanduo tirštas, primena Izraelio Negyvosios jūros vandenį. Buvome nubridę pakankamai toli, bet gylis tik žemiau kelių. Apsišlakstėm pečius, rankas, kojas. Einant link tolokai pastatytos mašinos nuo kaitrios saulės vanduo nedžiūvo, o pradėjo kristalizuotis druskos gabaliukais ant odos. Reikalingi maudymosi batai ar bent jau šlepetės, nes visas krantas ir dugnas nusėti aštrių druskos kristalų.

Vietiniai gyventojai  ateina į šių druskingų ežerų teritoriją- vaikščioja ant išgarintos druskos, daro procedūras su purvu, maudosi,  kvėpuoja prisodrintu įvairiais mineralais sveikatą nešančiu oru. Aplink dušų nematėme, tai reikėtų: arba būti ištvermingam ir važiuoti išsimaudyti jūroje arba turėti butelį vandens ir nors kiek nusiprausti. Tiesa, nors pasitiesė vyras rankšluostį ant odinės automobilio sėdynės, bet ten kur nuslinko rankšluostis važiuojant link jūros, druska pažeidė automobilio sėdynę – liko šiurkšti.

Žinoma prie ežerų yra ir SPA centrų, kuriuose atliekamos profesionalios purvo, druskų, mineralų procedūros.

Tai tiek apie tuos ežerus ir jūrą. Deja, daugiau nuotraukų neturiu, nes nenorėjau nuolat saugoti fotoaparato. O palikti mašinoje, kur buvo daugiau nei 45 laipsniai, nerizikavau.

Nors labai smagu keliauti, patirti,pamatyti  kiekvieną dieną kažką naujo, bet deja dar  negalime sau leisti keliauti tiek kiek norisi. Taigi, likusią Ispanijos dalį pervažiavome per dieną. Kita suplanuota nakvynė laukė Andoroje.

Andora – Andoros kunigaikštystė yra maža valstybėlė, kurią iš visų pusių supa uolos ir kalnai. Ekonomiškai labai stipri valstybė. Svarbiausias šalies pajamų šaltinis – turizmas, o  pirmiausia slidinėjimas. Andora garsėja ir kaip mokesčių rojus, nes jie arba labai maži, arba jų iš viso nėra. Tad turistus džiugina žemos kainos.
Planas buvo apsipirkti be mokesčio garsėjančiose t.y. duty free parduotuvėse ir pigiai pripildyti automobilio kuro atsargas. Pasisekė visai neblogai. Tik patarčiau pradžiai sustoti iškart prie sienos esančiuose centruose, o tik vėliau važiuoti į centro parduotuves. Dyzelinas kainavo po 1,05 euro už litrą. Akis džiugino ne tik kainos, bet ir kalnų vaizdai.

Apsinakvojome  akmeniniame  Hotel Les Terres.  Sumokėjome už tris asmenis su pusryčiais 50 eurų. Švaru, tvarkinga, bet gavome kambarį palėpėje be kondicionieriaus, tai buvo šiek tiek tvanku naktį. Pusryčiai -švediškas stalas. Automobilio parkingas aikštelėje  nemokamas.

Rytą išdūmėme į Prancūziją. Po kalnų vėl norime maudytis, tad patraukėme link Monpelje.

Monpelje – (pranc. Montpellier) – miestas Prancūzijos pietuose, prie Viduržemio jūros. Miestas turi muziejų, botanikos sodą, šv. Petro katedrą, bet mus labiausiai traukia krištolinis vanduo. Pasirodo su auto galima privažiuoti visai šalia jūros, iki kopų. Yra daug nemokamų parkavimo vietų, bet kadangi buvo penktadienio popietė, tai visi kaip maitvanagiai suka ratus ir gaudo akimirką kol kas išvažiuos. Nenorėjome ilgai žaisti, tai pavažiavome atgal ir radome didelę nemokamą aikštelę. Tiesa, čia aikštelės danga – skaldelė, o ne asfaltas. Pereini per kopas ir atsiveria nuostabus reginys: žmonių nedaug, smulkus smėlis, skaidrus šiltas vanduo ir užburianti ramybė!!!

Ten kur neradome vietos automobiliui, tai buvo ir atviri dušai.

Į pavakarę išvažiavome link Vallauris miestelio Ibis butget Antibes Sophia hotelio. Turi 6,9 balo, bet visai nieko: vonios kambarys  nedidelis, bet tvarkingas, registracijos automatas, geras kondicionierius, nemokamas parkavimas. Mokėjome 73 eurus su visais mokesčiais.

Rytą jau nekantravome pamatyti Nicą. Nicą iš vienos pusės remia kalnai, iš kitos – skalauja Viduržemio jūra. Nuostabi promenada des Anglais – tai vienas, tutbūt,  garsiausių pajūrio pėsčiųjų ir dviratininkų takų visoje Viduržemio jūros pakrantėje. Senamiestis stebina išlaikytu autentiškumu, ramia atmosfera. Nežinau, bet man prabanga akių nebadė.  Įlankoje nuleidę inkarus dreifavo daug ne tik didesnių ir mažesnių jachtų, bet ir didžiulis kruizinis laivas. Paplūdimiai daugiau ar mažiau akmenuoti.

Buvo taip karšta, kad aš vis padūsavau, kaip norėčiau išsimaudyti Nicoje. Vyras sako: tai stojam kur ir einam maudytis. Pasirodo, kad prie pat paplūdimio automobilių stovėjimo aikštelė ne karvę kainuoja – už 2 val. su trupučiu sumokėjome 3,40 eurus.  Šalia dušai, kavinutės ir nuostabus vaizdas į jūrą.

Toliau prabangusis Monakas. Monako kunigaikštystė  – tai mažas Alpių miestas – valstybė prie Viduržemio jūros. Ribojasi su Prancūzija. Monakas faktiškai susideda iš Monako (Monaco Ville), Monte Karlo (Monte Carlo), La Kondaminas (La Condamine)  ir pramoninio rajono Fonvilio (Fonvieille). Monako plotas šiuo metu yra 202 hektarai.  Nedidukė šalis turi 4 km ilgio pakrantę ir 4,4 km sieną su Prancūzija. Akį traukė prabangūs automobiliai, viešbučiai su konsjeržais prie durų, puošnūs pastatai.

Na ką, laukia vėl didžiulis kelias namo. Pernakvoję prie Milano, pasileidome jau gerai pažįstamu keliu link namų. Tiesa, dar sustojome prie italų – austrų sienos prekybos centrų pasidairyti ir apsipirkti, o tada jau tiesiu taikymu į Lenkiją. Kartais važiuojant patiri neįtikėtinai  žavių akimirkų, bet ne visada gali jas įamžinti. Ne visada nuotraukoje jos taip stebuklingai atrodo, kaip tikrovėje. Labai gaila, bet jau taip yra.

Štai tokia ta mūsų kelionė. Gal kažką galima buvo ir kitaip paorganizuoti, tikrai ir ne viską pamatėme, bet apskritai  kelionė buvo nuostabi. Labiausiai turtina prisilietimas prie kitos kultūros, kito kraštovaizdžio. Nebūtina eiti į restoranus, kad paragautum tos vietovės nacionalinių pasididžiavimų.

Taip, keliauti automobiliu sudėtingiau nei per keletą valandų nuskristi į kitą pasaulio kraštą, bet savas automobilis kaip namai – įlipi ir jauti dalelę namų jaukumo. Keliavome dvi savaites. Žinoma yra nuovargio, bet viską atperka kalnai įspūdžių ir naujų potyrių.