Gražu, tiesa. Vis pasvajodavom, kad būtų nuostabu pamatyti  savomis akimis  Portugaliją su jos grožybėmis!!! Kai skrydžiai pigiausi, tai yra žiemos metu, Portugalijoje nei pasimaudysi, nei pasideginsi, o ir šiaip vaikštinėti, kai ledinis vėjas košia kaulus, man nepatinka. Tai tenka sugalvoti, kaip nusigauti iki ten kitais būdais tinkamu metų laiku. Ir, žinoma, pirmiausia pagalvojame apie automobilį. Mano antroji pusė sako: na, kodėl gi ne?

Ir taip liepos 19 d., susimetę būtiniausius daiktus, išmauname link PORTUGALIJOS. Iš tiesų, tai buvo net sunku patikėti, kad pasiryžome tokiai ilgai ir tolimai kelionei. Planas buvo pamatyti: Paryžių, Liuksemburgą, Portą, Fatimą, Sintra, Lisaboną, Cape Saint-Vincent (uolos kyšulį, kur baigiasi žemė ), Algarvės paplūdimius, Seviliją, Mursiją, Andorą, žavingą Prancūzijos pakrantę Monpelje, Nicą, Monaką.

Pirmiausia neįdomus kelias per Lenkiją. Nakvojome Vokietijos pasienio lenkų Zgorzelec miestelyje . Nemaža pasiūla prieinamos kainos nakvynių  nuo 27 iki 50 eurų už tris asmenis, taip pat būtina šiame miestelyje papildyti automobilio kuro atsargas, nes Vokietijoje sumokėsite ženkliai daugiau. Kuro kaina gera arba labai gera, priklauso nuo zloto kurso. Tuo metu dyzeliną pylėmės po 1,17 euro.

Toliau, Vokietijos dar nemokami autobanai. Važiavome specialiai pro Liuksemburgą ne tik , kad mesti akį į dar nematytą šalį, bet ir dėl pigaus kuro po 1,10 euro už litrą. Sostinė Liuksemburgas mums pasirodė labai modernus ir šaltas. Buvome tik trumpam išlipę: visai netraukė vaikščioti, blaškytis po miestą.

Ir pagaliau Prancūzijos miestelis Reimsas. Jame buvome užsisakę nakvynę prieš Paryžių. Apsinakvojome Premiere Classe Reims Sud – Bezannes konteineriniame viešbutyje. Nebrangu, už tris asmenis sumokėjome 52 eurus, automobilių aikštelė didelė ir nemokama, bet ten daugiau nenakvotume. Vonios kambaryje vos galima apsisukti, viskas pasenę ir nudrengta, jautiesi kaip kokioje dėžėje nors yra nedidelis langelis, bet patalai švarūs.  

Paryžius – visų romantikų išsvajotas miestas, labai brangus miestas. Arba turi turėti daug laiko, arba daug išlaidų, nes atstumai tarp lankytinų objektų nemaži. Mes, kadangi taupėme laiką, tai statėme automobilį vis kitoje požeminėje aikštelėje. Kaina nemažą – 4.40 euro už valandą, bet mums taip taupėsi laikas ir kojos. Pirmiausia, žinoma, nužingsniavome prie Paryžiaus pažibos – Eifelio bokšto.

Link jo ėjome Senos pakrante, stebėdami architektūrinius paminklus, prancūzų prekeivius, kurie Senos pakrantėje prekiauja senomis knygomis, romantiškais paveiksliukais, suvenyrais ir šiaip įvairiais niekučiais. Eidami tikėjomės, kad prie Eifelio bus didelė eilė. Buvo nemaža eilė, bet ji pakankamai greitai judėjo.

Praėjus kokiam pusvalandžiui, mes jau buvome prie metalo detektoriaus ir šiaip krepšių apžiūros punkto. Nors perėjom apžiūros punktą, bet taip ir nepakilome, nes  vienam iš mūsų nuo karščio ir saulės pasidarė negera, tai kopti į bokštą jau nerizikavome. Gaila, žinoma, bet sveikatos labiau gaila.

Bet Paryžius juk ne tik Eifelis! Tiesa! Yra kur pasivaikščioti, pasigrožėti, pasėdėti, ar tiesiog pajusti Paryžiaus ritmą ir nuotaikas.

Luvras – tai vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio muziejų. Jį galite rasti pačiame Paryžiaus centre, tarp dešiniojo Senos kranto ir Rue de Rivoli gatvės. Luvro rūmai (Palais su Louvre) pastatyti XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II kaip gynybinė tvirtovė, kuri vėliau virto į karališkąją rezidenciją. Dabar čia  įkurtame muziejuje galima pasigrožėti nesuskaičiuojamą galybę įvairiausių eksponatų, tarp kurių puikuojasi ir „Mona Liza“ paveikslas bei „Milo Veneros“ skulptūra. Lankytojai gali apžiūrėti apie 35 tūkst. eksponatų.

Kiekvieno karaliaus valdymo laikotarpiu pastatas buvo perstatomas ir plečiamas. Bet 1672 metais Liudvikas XIV perkėlė rezidenciją į Versalio rūmus.

Luvro muziejus dirba kiekvieną savaitės dieną, išskyrus antradieniais, nuo 9 ryto ir uždaromos 18 val. (trečiadieniais ir penktadieniais darbo laikas ilgesnis).

Įėjimo kaina  nuo 12 iki 16 eurų. Asmenims iki 18 metų įėjimas nemokamas. Nemokamai muziejų aplankys ir asmenys nuo 18 iki 25 metų, esantys iš Europos Sąjungos.  Visi lankytojai nemokamai į muziejų gali patekti kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį.

Stovint nugara į Luvro piramidę, galima matyti vienoje tiesėje išsirikiavusias dvi arkas ir obeliską tarp jų.

Kitoje paradinio Luvro rūmų įėjimo pusėje yra labai patogi požeminė automobilių aikštelė. Netoli ir info punktas su nemokamais Paryžiaus lankytinų vietų žemėlapiais, tualetais (kas šiame mieste sudėtingai randama), siūlomais miesto apžvalgos turais ir t.t.

Paryžiuje būtina savo akimis pamatyti Triumfo arką (Arc de Triomphe), kuri buvo pradėta statyti paties Napoleono užsakymu ir turėjo būti skirta pergalei Austerlice paminėti. Šis įspūdingas statinys išpuoštas skulptūromis ir reljefais. Be to galima pakilti į ant jos esančią apžvalgos aikštelę. Būnant prie pat sudėtinga tinkamai nufotografuoti arką. Gera nuotrauka gaunasi stovint gatvės viduryje – perėjos salelėje. Taigi, sulaukiate žalios šviesos pėstiesiems – nueinate pusę perėjos – pasifotografuojate ir su kita žalia grįžtate.

Nespėjome visko pamatyti, bet mūsų didysis tikslas – Portugalija, todėl pajudėjome link užsakytos nakvynės.

Kadangi dar nebuvo tamsu, tai į pavakare dar sumastėme prasukti pro Versalio rūmus.

Atvykome vėlokai, tad galima buvo įeiti jau tik į Versalio pasakišką parką. Bet kaip tik tą vakarą čia turėjo vykti fejerverkų fiesta, tai bilietų kainos buvo po 28 eurus asmeniui. Trims jau brangoka.

Nakvynę buvome užsisakę už Paryžiaus link Ispanijos miestelyje Šartras, Premiere Classe Chartres Sud – Barjouville, tai ekonominės klasės viešbutis. Labai patogi registracija: jei esi užsisakęs, tai gali atvykti, kad ir gilią naktį, nes yra registracijos automatas, kuris duoda bendrų durų ir tavo kambario durų kodus. Labai švaru, puikus vonios kambarys. Mums labai patiko. Automobilių aikštelė nemokama. Sumokėjome su visais mokesčiais 60 eurų už tris asmenis.

Kita diena skirta pasiekti Ispaniją. Tik  įvažiavus į Ispanijos teritoriją, pirmoje degalinėje nustebino dyzelino kaina – 1,13 euro už litrą. Po Prancūzijos kainų ( gerai, kad mums neprireikė ten pasipildyti) , tai buvo maloni staigmena. Nakvynę radome netikėtai pigiai – tik 35 eurai už tris, miestelyje Tardajos Hostel Bar Ruiz. Nieko ištaigingo, bet tvarkinga, ryte giedojo gaidžiai. Tiesa, patogumai bendri keliems kambariams, bet svarbu, kad švaru. Tarp kitko, visi trys geriausiai ten išsimiegojom, tokia gera aura. Ryte dar užsukome į pirmame aukšte įsikurusį barą papusryčiauti. Tai trise už du vidutinius sumuštinius (kurie pagal mūsų mastelius buvo gigantiški) su vytintu kumpiu ir kiaušiniu, tris kavas ir vieną kiaušinienę sumokėjome 10,90 euro.

Na, ir pagaliau mes PORTUGALIJOJE. Šiaurinė Portugalija mus pasitiko apniukusiu dangumi, bet žinojome: kuo piečiau, tuo bus šilčiau.

Portas – vienas seniausių miestų visoje Europoje, kuriame gyvena apie 240 tūkst. gyventojų. Šį nuostabų miestą nuo 540 m. iki 716 m. valdė vestgotai, vėliau maurai. Tačiau nuo 1097 m.  Portą galutinai atkariavo Portugalija. Duero upė dalija miestą į dvi dalis. Pietinėje pusėje išsidėstęs Porto senamiestis. Šiaurinėje –  Porto naujamiestis, žymus vyno daryklomis. Tai pats svarbiausias pramonės miestas visoje Portugalijoje. Miestas išlaikęs savo architektūrą. Senamiestyje  beveik nesimato modernumo. Daugelio pastatų fasadus puošia plytelės, vadinamos azulechais.

Pasistatę automobilį požeminėje aikštelėje išlindome į senamiestį ir visai netyčia taip susimovėme, kad dar ilgai keikėmės. O buvo taip: pamatėme senovinį tramvajų, na tokį medinį, visą tratantį.

Kaina – 3 eurai žmogui, tik tiek supratome iš skelbimo stotelėje. Ir kažkodėl nusprendėme, kad jis turistinis. Tai yra veža pro visas lankytinas vietas ir grąžina atgal. Bet pasirodo, tai  elementarus tramvajus, kuris kursuoja visai nevaizdingu nustatytu maršrutu. Nuvežė 5 km. į miesto pakraštį prie uosto vartų ir paleido. Nori grįžti – vėl mokėk 3 eurus. Taigi, iš principo daugiau nemokėjome ir parkulniavome atgal į senamiestį pėsčiomis. Tiesa, kai nori važiuoti maršrutu atgal, tai žmogus, valdantis šią priemonę, tiesiog pereina iš priekio į galą, permeta laidus į kitą pusę ir važiuoja atgal. Buvo pikta, bet šiandien visai smagu prisiminti!

Buvau skaičiusi, kad ypač Porte verta paragauti jūros gėrybių. Tad, nusikalę nuo ėjimo ir šilumos, nusprendėme save pamaloninti vakariene restoranėlyje. Labai ieškoti kažko ypatingo nebuvo nuotaikos. Todėl tiesiog grįžę į senamiesčio pakraštį išsirinkome vieną, kuriame buvo didžiausia pasiūla. Užsisakėme aštuonkojį, lašišą, krevetes, balto portveino, vietinio alaus , vandens ir fantos. Pirmiausia nustebino puikus aptarnavimas. Buvome gerokai išalkę, tad, kai atnešė patiekalus, vaizdas ir kvapas pranoko visus lūkesčius. Žodžiu, net pamiršau nufotografuoti. Maistas nuostabus, o sumokėjome 54 eurus. Bet buvo verta.

Porto nuostabi architektūra. Siauros gatvelės, didingi pastatai užburia ir neša savo lėta gyvenimo tėkme. Vaikštai ir nenori atsisveikinti su šiuo miestu.

Galėtume vaikščioti per naktį, bet reikia galvoti apie rytdieną, nes kitaip kitą dieną nepavilksime kojų. Nakvynę buvome užsisakę Hotel A.S. Sao Joao da Madeira to pačio pavadinimo miestelyje  São João da Madeira, kuris yra už Porto link Lisabonos apie 25 km. Bet ir čia neapsiėjom be nuotykių, kas ir sudaro šeimos kelionių smagumą. Negi prisiminsi, kas buvo paprasta ir lengva.

Atvykome jau gilią naktį, bet viskas gerai: budinti registratorė savo vietoje. Vyras sutvarkė dokumentus ir nusileidome automobiliu į požeminį garažą. Pasiėmę mantą, judame link nurodyto lifto, bet visos durys užrakintos. Blaškomės po visus garažo aukštus, bet išėjimo nerandame. Iš pradžiu buvo juokinga, bet po kurio laiko juokas jau nebeėmė. Pasirodo, turėjome nusileisti į patį apatinį aukštą iš kurio buvo liftas į viršų. Vienu žodžiu, mažai nuorodų. Na, svarbu, kad neteko nakvoti garaže už 65 eurus trims su pusryčiais. Viešbutis pasenęs, na, toks nelabai.  Aišku kaina irgi nedidelė. Mums svarbiausia švara patalų, rankšluoščių, vonios. Visa tai buvo gerai.

Ryte papusryčiavę jau buvome nusiteikę pamatyti sakralinę Fatimą, kuri yra tarp Porto ir Lisabonos.

Fatima – tai vienas svarbiausių katalikų piligrimystės centrų. 1917 m. gegužės-spalio mėnesiais keletą kartų trims piemenėliams Fatimoje pasirodė Mergelė Marija.  Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto, tuo metu buvo nuo 7 iki 10 metų. Šiuos apsireiškimus stebėjo ne tik šie trys vaikai, bet ir visa minia (apie 70 tūkst.) tikinčiųjų, kurie susirinko Fatimoje 1917 m. spalį ir savo akimis galėjo išvysti besisukantį ugnies kamuolį. Šis nepaaiškintas reiškinys  buvo netgi užfiksuotas nuotraukose. Kadangi šį įvykį lydėjo daugybė išgijimų, tad katalikai ėmė plūsti į stebuklo vietą. Gegužės – spalio mėnesių 12-oji ir 13-oji dienos  – pagrindinės piligrimystės dienos.

Didelė aikštė su atgailos taku, labai graži bažnyčia ir protingai įrengta žvakėms uždegti skirta vieta. Tik patarimas: geriau pirkti brangesnes, bet storesnes žvakes, nes plonosios tiesiog akyse nuo didelės kaitros susiraito ir nukrenta į ugnį, nespėji net parymoti.

Netoli yra didžiulė nemokama parkavimo aikštelė (gal švenčių metu ji mokama, bet mūsų apsilankymo metu – nebuvo).

Būdami prie Lisabonos, būtinai aplankykite Sintrą, kuri nuo jos nutolusi tik apie 25 km.

Sintra – turintis savo žavesio miestas. Viena svarbiausių lankytinų vietų – karališki Palacio Nacional da Pena rūmai.  Čia nuo seno mėgo ilsėtis Portugalijos karaliai. Sakoma, kad  giedrą dieną ryškiomis spalvomis išdažyti rūmai  matosi net iš Lisabonos. Mūsų navigacija čia labai pavedė. Pradėjo sukti ratu, kur negalima pravažiuoti. Tad teko statyti automobilį ir ieškoti kitos galimybės pasiekti rūmus. Pakilus į kalną autobusu už 21 eurą trims, apniuko. Tirštas rūkas ir dulksna ribojo matomumą, bet nuotraukos gavosi tokios vos ne makabriškai žavingos.

Įėjimas į rūmus ir sodą kainuoja apie 14 eurų asmeniui.  Jei apžiūrimas tik sodas, tai  7 euro. Viršuje matėme, kad kiti puikiausiai atvažiavo savo savo transportu. O mums, norint nusileisti, teko vėl mokėti arba eiti pėsčiomis. Pasirinkome antrąjį variantą. Eidami jautėme gūdaus, išsikerojusia žaluma stebinančio miško paslaptingumą.

Dar galima lankyti: Castelo dos Mouros, arba Maurų pilį ( 8 eurai asmeniui ) – tai 8 – 9 a. arabų okupacijos metais statyta maurų tvirtovė, Palacio Nacional de Sintra rūmus, kurie iki 19 a. pabaigos buvo Portugalijos karališkosios šeimos rezidencija, Monseratės rūmus ir parką.

Traukia suvenyrų parduotuvėlės ir jaukios, mažos kavinutės.

Ką gi, šiandien dar laukia nuostabioji Lisabona.

Lisabona – Portugalijos sostinė nuo 1255 m. Miestas įsikūręs prie Težo upės žiočių. Tai didžiausias Portugalijos uostamiestis. Žavus senamiestis su nuostabiai puošniomis bažnyčiomis. Daug jaukių kavinučių siaurose gatvelėse. Lisabonoje būtinai paragaukite „Pastel de Nata“. Išskirtinio skonio sluoksniuotos tešlos pyragaičiai su subtiliu plikyto kremo įdaru.  Jums tikrai patiks. 

Lisabonos Belemo kvartale apžiūrėjome Belemo bokštą (Torre de Belem), kuriame mojuodavo damos išplaukiantiems portugalų atradėjams, tame tarpe ir vienam žymiausių – Vasco da Gama.

Didelius turistų srautus sutraukia ir netoli esantis Mosteiro dos Jeronimos vienuolynas, kuris  buvo statomas XVI a.

Pernakvoję už Lisabonos mauname link vadinamo pasaulio krašto. Šv. Vincento kyšulys (portug. Cabo de São Vicente) – kyšulys pietvakarių Portugalijoje, prie Sagreso miestelio.  Tuoj į rytus nuo Šv. Vincento kyšulio yra Sagreso kyšulys. Šv. Vincento kyšulio  75 m aukščio skardžius skalauja Atlanto vandenynas.

Dieną nors ir karšta, bet vanduo ledinis, pavyksta tik drąsiausiems šiek tiek paplaukioti,o visi kiti tik pastovi, pamirko kojas ir vėl į krantą. Netoli iškyšulio esantis paplūdimys gana paprastas, uolos tamsios ir visai neispūdingos. Bet važiuojant toliau link Lagoso atsiveria tikrai nuostabūs vaizdai. Pirmasis mūsų aplankytas paplūdimys Camilo.

Reikia nemažai nulipti. Bet verta pavargti, nes apačioje laukia net trys rausvų uolų apsupti paplūdimiai. Pirmas ir antras sujungti normaliu tuneliu, o į trečią galima patekti pro erozijos suformuotą skylę uolose arba bristi vandeniu. Tiesa, pro skylę lįsti pasiryžta ne kiekvienas. Žodžiu, nuostabu, tik norint pasistatyti ne už kilometro automobilį ir susirasti patogią vietą prie vandens, reikia atvažiuoti ryte ankstėliau.

Kiek pabuvę, nusprendėme pasidairyti toliau. Kitas mus sužavėjęs paplūdimys Vau.  Ji supa gelsvos ir rausvos uolos, yra net keletas uolėtų įlankų. Iki jų irgi reikia lipti laiptais.

Mes neturėjome tikslo aplankyti visų visų paplūdimių. Kitas sustojimas prie Praia de Rocha. Didelis, platus smėlio paplūdimys. Nereikia daug lipti, vietos užtenka visiems. Dar keletą rekomenduotų vietų aplankėme, bet jau viskas pradėjo kartotis ir kadangi vanduo ledinis, tai nusprendėme važiuoti ten, kur galėsime į valias pamirkti vandenyje, į Mursiją. Paskutinę dieną gyvenome nuostabiame komplekse Vitor‘s Village Portimoune. Puikūs apartamentai su virtuve, kurioje vyras pagamino neprastesnę nei restoranėlyje vakarienę iš Lidl už 18 eurų pirktų jūros gėrybių.

Kitą dieną pasukome link Sevilijos. Bet tai jau kelias atgal, kuriam nebuvome pasiruošę. Tai yra visas nepaprastas vietas lankėme googlindami iš vakaro.  Apie šias nuostabias vietas papasakosiu II dalyje.