Gal kas nedrįsta keliauti be plano. Tai sakau: labiau pasitikėkite savimi. Vienoks ar kitoks variantas vistiek atsiranda. Aišku, svarbu turėti internetą. Mes anksčiau taip pat stengėmės suplanuoti visas nakvynes, visas apsilankymo vietas. Gal ir gerai, bet jei kas nepasiseka, tai griūva visa kelionė. Tad jau kuris kartas keliaujame beveik be plano, tik žinome į kurią pusę. Kartais gerai susitaupo, nes nakvynės pradedame ieškoti apie pietus, kai žinome ties kuria vieta būsime ir gauname paskutinės minutės geriausią kainą.

Mums renkantis kryptį – svarbiausia, kad būtų šilta ir daug daug  vandens. Ežerai gražu, bet jūra ar vandenynas visai kas kita. Atrodo, kad kitaip kvėpuoji, kitaip stebi pasaulį. Nors ji visada mėlyna, bet kiekviena mėlyna savaip. Taigi, nusprendėme sukti link pasaulio t.y Europos krašto – Gibraltaro.  Net patys nežinojome ko tikėtis, bet įsisvaizdavome, kad turėtų būti kažkas išskirtinio.

Kol kertame svetingąją Lenkiją, kas vairuoja, o kas planuoja  – laiko daug. Šios kelionės tikslas: maudynės La Manga pakrantėje, Gibraltaras, vandenyno vilionės,  Rondos miestelis su nuostabiu kanjonu, Setenil de las Bodegas miestelis Ispanijoje,  Alhambros rūmai Granadoje,  daug mažų įstabių miestelių ir dar daugiau maudynių viduržemio jūros ir vandenyno bangose. Nors ne viskas susidėliojo, kaip norėtusi, bet turėjome puikų laiką ir daug naujų įspūdžių.

Nusprendėme, kad kelionės pradžioje reikia pasirūpinti ir atgaivinti kūnus, o tik vėliau sielas ir mintis. Todėl be didelių nukrypimų šovėme link Ispanijos. Nuostabioji, karštoji Ispaaaaanija, ir kam ji gali nepatikti! Kaip galima važiuoti per Ispaniją ir neužsukti į La Mangą – juk niekaip! Nors jau esu rašiusi apie šią nuostabią pakrantę, bet neištversiu jos vėl nepaminėjusi. Šįkart labai gerai pavyko nutverti nakvynę La Union miestelyje, kuris yra sąlyginai visai netoli La Mangos. Puiki kaina – po 45 eurus su pusryčiais trims už naktį. Na, pusryčiai kūdoki, bet kava ar sultys su kroasanu visai gerai nuteikia visai dienai.

Toliau judam link savo tikslo. Mus šaukia vandenyno gaudesys ir platus horizontas. Pačiame Gibraltare nakvynės kainos buvo neprotingai didelės, todėl apsilankymą jame nukėlėme kitai dienai ir pakoregavome numatomą nakvynę Alchesiraso uostamiestyje. Visas vakaras skirtas vandenyno šėlsmo prisijaukinimui. Nors vanduo šaltas, bet kaip neišsimaudysi atvažiavęs iki Atlanto vandenyno. Nuostabus balto smėlio platus paplūdimys.

GIBRALTARAS. Kita diena – pasaulio krašto užkariavimui. Nors pats Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, bet  tos britų dvasios nelabai jautėsi. Kažkaip mums nieko tokio neįstrigo. Lauke tvyrojo apie 40 laipsnių karščio, taigi gana sudėtinga daug slampinėti. Buvo planuota kilti aukštyn, bet stovėti tokiame karštyje eilėje prie keltuvo nebenorėjome. Gal nuo karščio ir akys, ir širdys buvo užsivėrusios. Net tas karštis atrodė kažkoks labiau varginantis negu žemyninėje dalyje. Na nežinau, nežinau…..

Norint patekti į Gibraltarą dar teko palūkuriuoti eilėje ir pervažiuoti oro uosto teritoriją, kur leidžiasi lėktuvai. Įdomu visai!

O štai kas mus sužavėjo labiausiai, tai mažai reklamuojamas, mažai matomas, nepakartojamas miestelis įsikūręs prie svaiginančio kanjono. Nesuvokiamas aukštis, uolos ant kurių krašto stovi pastatai. Nesuprantama, kokios nagingos rankos turėjo tai pastatyti.

PRISTATAU: RONDA, Malagos provincijoje esantis Neolito laikus menantis miestelis traukia turistus svaiginančio gylio tarpekliu, kurio prieigose jis yra įsikūręs. Per miestą teka Gvadalevinos upė, dalydama jį į dvi dalis ir išgrauždama statų, maždaug 100 m gylio El Tacho kanjoną. Ronda mena 6 a.pr.Kr., bet tada ji vadinosi Arunda. Šiame miestelyje gyventi ir kūrti saulėtomis vasaromis mėgo Ernestas Hemingway.

Pačioje Rondoje yra Plaza de Toros aikštė, kurioje vykdavo koridos.

Visai netoli nuo Rondos yra

SETENIL de las BODEGAS  – tai miestas Ispanijoje, kurio gatvelės, gyvenami namai ir užeigos bei suvenyrų parduotuvėlės išsidėsčiusios po didžiuliais akmenų luitais. Natūralūs urvai buvo lengvai pritaikomi patogiam gyvenimui: vasarą nekaršta, o žiemą saugo nuo šalčio ir vėjų. Vaizdas ir jausmas vaikštant pritrenkiantis. Miestelis nėra didelis, turintis tik apie tris tūkstančius gyventojų, bet aplankyti ir pasigrožėti neįprastais mūsų akiai vaizdais tiesiog būtina. Rasite apie 15 km nuo Rondos miestelio.

Nakvynę radome Campillos miestelyje svečių namuose pas dvi seseris. Ten hole ant sienos pamatėm reklamą, kuri patraukė mūsų akis.

Caminito del Rey – Karaliaus takas. Šis takas vingiuoja Gaitanes tarpeklyje (Desfiladero de los Gaitanes), virš Guadalhorce upės Betic kalnuose.  Tarpeklio sienos kai kuriose vietose yra aukštesnės nei 300 metrų, o siauriausia vieta tarp sienų yra apie 10 metrų. Betoninis takas 1905 metais buvo įrengtas kaip susisiekimo priemonė tarp dviejų elektrinių, bet laikui bėgant tapo labai nesaugus, todėl 2015 metais buvo renovuotas ir pritaikytas turizmui. Tačiau ten kur atvykome pasirodo yra maršruto pabaiga. Kai kur takas tiesiogine prasme kabo virš bedugnės, kitur eina tarp uolų, tuneliu. Žodžiu pagal nuotraukas, tai nežinia ar atlaikytų nervai, nes kelio atgal nebūtų – takas vienpusis.

Pasiteiravus apie bilietus, gavome atsakymą, kad tą dieną jau nepavyks, nes pradžia visai kitur, o ir laikas įleidimo bus pasibaigęs. Tad ką padarysi, juk taip ir atrandamos nuostabios vietos, bent jau žinome, kur vyksime kitą kartą!

Toliau judame link Granados. 

Alhambros rūmai Granadoje. 

Alhambra – tai prabangūs maurų valdovų rūmai Granadoje.  Didžiulį XIV a. ansamblį sudaro pilis, karališkieji rūmai, sodai, mečetė ,  įvairūs kiti statiniai.

Neužtenka vien noro apsilankyti numatytame objekte. Pasirodo Ispanijos Andalūzijos regione Granadoje esantis įstabus muziejus prieinamas ne taip paprastai. Tokios, kaip bilietų kasos, galima sakyti, neegzistuoja. Kadangi nebuvome nusipirkę išankstinio bilieto internetu, tai liko vienintelis kelias: arba pirkti labai brangų turą, arba stoti į pasirodo egzistuojančią gyvą eilę ir laukti savo laimingos valandos. Kažkokiu neaiškiu principu vis pakviečiami keli laukiantieji iš eilės ir juos palydi darbuotojas iki elektroninių kasų, kur įmanoma su banko kortele nusipirkti bilietą  tik į tam tikras kryptis. Mums dar labai pasisekė, nes pralaukėme gal tik valandą. Norint patekti į Nazreto rūmus vasarą –  reikia bilietus įsigyti prieš 1-2 savaites. Bet po 7 eurus žmogui pasivaikščioti po karališkus sodus pavyko. Sodai tikrai įspūdingi: tekantis vanduo, fontanėliai, vandens kaskados ir vešli augmenija.

Nors vietomis akis badė neravėtos pikžolės, bet visuma tikrai kerinti. Beje, apsidairyti keletoje statinių galima ir nemokamai. Bet prabangūs, arkomis, mozaikomis, freskomis, ornamentais ir raižiniais išgražintas rūmų interjeras mums buvo užvertas. Galėjome pasigrožėti tik nedideliais motyvais.

Labai pasisekė su nakvyne – radome už 800 metrų nuo Alhambros komplekso Las Golondrinas de la Alhambra, tad ryte atsikėlę, nupėdinome pėsčiomis. Tik automobilį teko statyti į mokamą saugojimo aikštelę, kuri yra už kelių šimtų metrų, paros kaina 12 eurų.

Žinoma, važiuojant pamatai daug nedidukų miestelių, išsidėsčiusių prie jūros ar ne. Atrandi nuostabių kampelių.

Netikėtai radome kalnuose didžiulį vandens rezervuarą. Aplink kelias. Neaišku kokiu tikslu jis įrengtas, bet atrodo išskirtinai. Vėliau spėjome, kad tai elektrinių užtvankos.

Štai kokie fantastiniai putlučiai! Tiesa!

Grįžome pro Nicos užburiančią pakrantę, kuri puikiai atsiveria nuo jaukių kavinučių terasų.

Tikiu –  kas džiugina akis, tai džiugina ir sielą! Juk nebūtina paplaukioti prabangia jachta, kad pasakytum kaip grakščiai ji skrieja vandeniu. Ko negali ,,pasiekti ranka” – gali pamatyti. Žinau, gal kas sakys, kad tai nėra tas pats, bet mus džiugina viskas, matome užburiantį grožį, net kelio vingiuose…

Juk niekada nežinai, koks vaizdas atsivers pasukus, bet tai labiausiai ir vilioja….

Įvažiavus į Italiją, vyras ,,šovė” mintį: ,,davai varom į Albaniją pasižiūrėt”, nes pagooglinęs matė, kad ten ir pigu, ir gražu. Pirma mintis buvo ohoooo… Bet kadangi laiko dar turėjome, tai tik reikėjo nuspręsti kaip ,,varysim”: ar pajūriu, ar keltu iš Italijos. Vienbalsiai priimtas sprendimas – keltu. Taip mūsų kelias pasuko link Albanijos, bet tai jau visai kitas pasakojimas…..