Kaip žinia, keliauti šią vasarą buvo galima. Vis svajojame nusigauti iki Graikijos vadinamų ,,pirštų”. Bet norint įgyvendinti tai, tektų pravažiuoti daug valstybių su įvairiais ir vis besikeičiančiais  apribojimais dėl Covido. Todėl didžiąją svajonę teko vėl atidėti. O keliauti tai norisi!

Taigi apsidairę ir įvertinę visas rizikas, patraukėme į Neapolio pusę. Keliaujant automobiliu nepatogumų dėl pandemijos praktiškai nepajutome. Sienas kirtome be jokių trukdžių. Paties Neapolio nepasiekėme, nes Neapolis labai jau irzlus, sausakimšas ir jo gatvelės per daug siauros mūsų ,,škodutei”. Todėl nusižiūrėjom nedidelį pakrantės miestelį Kampanijos regione – Licolą. Tiesą pasakius, tikėjomės šiek tiek geresnio aplinkos vaizdo. Bet įtarimų, kad kažkas ne taip, buvo, nes nakvynių kainos vasaros laike buvo neadekvačiai žemos.

Licola – miestelis netoli Neapolio prie jūros su gelsvo smėliuko paplūdimiais. Pats miestelis jau ganėtinai apleistas. Važiuojant paskutine gatvele lygiagrečia su jūra matomas vaizdas per automobilio langą nedžiugino. Netgi sakyčiau, neramino, nes tiek pastatų būklė, kiemai net nepriminė pajūrio kurortinio miestelio. Atrodė, kad čia nieks nelaukia jokių turistų. Daug kur dominavo vadinamieji bungalai.

Bet galima rasti tvarkingų viešbutukų už puikią kainą. Mes apsigyvenome už keletos žingsnių nuo jūros keletui naktų su pusryčiais už nedidelę kainą. Gražu, tvarkinga, saugu. Puikus kainos ir kokybės santykis. Gavome ne tik pusryčius, bet ir porą kartų per dieną vaišino skania kava.

Jūra puiki, paplūdimio klientūra daugumoje tik italai: šeimos, pagyvenusios poros ar jų kompanijos. O norint pavakaroti, pasivaikščioti, apsipirkti ar nueiti į kavinutę, tai teks pavažiuoti tolėliau nuo jūros.

Atrodytų, kad turėtų būti didžiulė pramogų pasiūla, bet anaiptol. Vakarais linksmybės vyko uždarose viešbučių teritorijose. Net iš bungalų teritorijų sklido rengiamų gyvų koncertų garsai.

Bet į čia atsibeldėme ne tik dėl jūros. Už 30 kilometrų yra Casertos miestas, kuriame yra gražūs rūmai su įspūdingu parku ir sodu. Ir visa tai tik už 38 kilometrų nuo Neapolio ir  200 kilometrų nuo Romos.

Caserta karališkieji rūmai buvo suprojektuoti Karolio Burboniečio III pageidavimu vieno didžiausių XVIII amžiaus Italijos architektų Luigi Vanvitelli. 1750 m. karalius pastatė karališkuosius rūmus kaip savo naujosios Neapolio karalystės centrą. Patys rūmai penkių aukštų, kuriuose yra 1200 kambarių.

Žinoma, pandemija darė savo nepatogumus: žmonių srauto ribojimai, būtinas skiepų pasas. Reikėjo atstovėti dvejose eilėse: viena prie bilietų (galima ir internetu), kita prie iėjimo. Parko ir sodo lankymas 9 eurai suaugusiam asmeniui su momentiniu įėjimu be laiko ribojimo. O į rūmus įleidžia tik tam tikromis valandomis. Už viso komplekso lankymą 14 eurų. Iki 18 metų – nemokamai, o nuo 18 iki 25 metų asmenims taikomos nuolaidos. Beje, pirmadieniais rūmai uždaryti.

Už rūmų esantis parkas prasideda nuo galinio rūmų fasado ir ribojasi su ilga promenada, kurios įspūdingiausi akcentai –  fontanai ir vandens  kaskados.

Šalia esantis botanikos sodas, vadinamas ,,Angliškuoju”, suprojektuotas 1780 metais. Šis sodas yra viena didžiausių ir seniausių Europoje sukurtų vaizdingų erdvių. Iš viso pasaulio buvo vežami reti augalai, kurie ir šiandien čia auga. Sode stebino pavieniai tilteliai, kriokliukai, tvenkiniai su lelijomis ir įdomi saulės spindulių neliečiama tropinė oazė.

Tuo metu Europoje buvo madinga sodus pritaikyti karališkosios šeimos narių laisvalaikio leidimui. Todėl pasivaikščiojimo takai tęsiasi kilometrais.

Galbūt, todėl šiose įspūdingose teritorijose buvo filmuojamos tokių filmų kaip  ,, Žvaigždžių karai” ir                   ,, Neįmanoma misija” epizodai. Pats sodas gražus, didelis, bet mus labiausiai sužavėjo kelis kilometrus besitesianti vandens kaskadų juosta, kuri prasideda kalne ir kriokliu leidžiasi žemyn laiptuotais baseinais,  išpuoštais įvairiomis skulptūromis, fontanais. O baseinuose plaukioja pusmetrinės žuvys.

Kadangi teritorija didžiulė – užimanti apie 120 hektarų, tai atstumai tarp atskirų lankytinų objektų nemaži. Galima, žinoma, kliautis savo kojytėmis, bet yra galimybė išsinuomoti dviratį ar pasinaudoti autobusiuko paslaugomis. Bet mes, žinoma, buvome tie, kurie  kepinant 33 laipsniams karščio, pėdinome aukštyn, perėjome sodą skersai ir išilgai, tada grįžome atgal prie krioklio, nes tik ten yra įėjimas į sodą, ir tada nusileidome atgal prie rūmų. Taigi, sumindėme apie 8 kilometrus, bet vertėjo – įspūdinga.

Grįžinėti visada labai sunku.Vis norisi dar kaip nors pratempti laiką. Aš ir sakau vyrui: taip norėčiau pasivaikščioti po  Rooomąąą!!! Taigi nusprendėme pavakaroti viename nuostabiausių ir seniausių Europos miestų. Vakarinė Roma buvo labai svetinga, be spūsčių ir įtampos. Pasirodo nuo 19 valandos automobilio stovėjimas nemokamas, na bent jau Termini rajone. Pirmos mintys buvo pašliaužioti po senamiestį, o tada pernakvojus šiaušti link namų. Bet gerai pagalvoję ir įvertinę didelę tikimybę ryt užstrigti rytiniame Romos chaose, nusprendėme, kad protingiausia būtų išvykti būtent naktį. Taip ir padarėm. O Roma žavi kaip visada. Gali čia lankytis kas savaitę ir vis tiek vaikščiosi išsiplėtusiomis akimis. Na, bent jau man, Roma – miestas numeris vienas. Nors žmonių sausakimša, bet čia jaučiu kažkokią šiltą, tingią ramybę. Taip ir norisi niekur neskubėti.

Vaikštinėjant galima pamatyti ir kitų žavingų akimirkų…

Naktinė Roma nuostabi. Apšvietimai dar labiau išryškina istorinių pastatų didingumą ir grožį. Kadangi Romoje buvome jau ne kartą, tai per penkias valandas apėjome pačius įstabiausius objektus: pasigrožėjome Koliziejumi, Vatikano aikšte, Šventojo Angelo pilimi, sukirtome picą atsisėdę ant fontano laiptų prie Panteono, paskanavome fantastiškų ledų lauko kavinutėje, aplankėme Trevi fontaną.

Visiškai patenkinę istorinį troškulį, nusivarę nuo kojų, grįžome prie ,,škodutės”. Naktinė Roma dar nuostabesnė. Atsisveikinę su daug kartų visų išliaupsintu Europos perlu, palikę miesto žibintus už nugaros, nėrėme į žvaigždžių ir mūsų automobilio šviesų nutviekstą kelią…