Na, ką, mes ir vėl pagaliau kelyje. O kas džiugiausia, tai mes ne Italijoje (jeigu skaitote, tai žinote, kad iki šiol mano meilė buvo Italija), o kelyje į GRAIKIJĄ. Kodėl būtent čia? Nes pagooglinę bookingą pamatėme, kad nei Italija, nei Kroatija ar Ispanija neprilygsta  kelionės automobiliu dyzelino ir nakvynių kainomis palyginus su Graikija. Kiek peržiūrėjome, tai rugpjūčio antroje pusėje  nakvynių kainos ,, šovė“ į kosmines dausas. Net pigusis Riminis už naktį prašo nuo 100 – 120 eurų ir toliau kosmosas. Taigi, mes ,,varom“ į Graikiją. Kelionė, aišku, ne iš lengvųjų – kelias tolimas ir per didelį kiekį šalių, iš kurių kelios net nėra Europos sąjungos narės, taigi, trukdosi  laikas sienų kirtimui. Vyro parinktas kelias vingiuoja per puikiai pažįstamą Lenkiją ( juk be jos niekaip), Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Serbiją, Makedoniją ir pagaliau GRAIKIJĄ. Šiuo maršrutu važiuojame pirmą kartą. Ką galiu pasakyti? Per langą vaizdai mažai džiugina: gana nyku. Serbiją ir Makedoniją vyras nusprendė pervažiuoti  mokamomis autostradomis. Važiavome palyginus visai neblogai, tik gazdino grįžimo kelyje matomi kamščiai prieš Vengrijos sieną.  Pervažiuoti  per  visą Serbiją autostrada kainavo 18,5 euro.  Dyzelinas  Serbijoje kainavo ne pigiau nei  Lietuvoje. Bet  norint  įvažiuoti į Makedoniją ties siena  judėjome  lėtai lėtai pirmyn dėl susiformavusios didžiulės eilės. Vien eilėje sugaišome vieną valandą. Be to matėme grįžimui taip pat nemažesnę eilę, kuri  užminė mįslę apie kelio atgal pasirinkimą. Makedoniją pralėkėme autostrada labai gerai: be spūsčių, stebino mažas kiekis automobilių ir kitoks lanšaftas. Kalnai pasižiūrėti mums visada gražu.  Mokėjome atkarpomis tai po 1, tai po 1,5, tai po 2 eurus. Sumoje gavosi  7 eurai. Dyzelino kaina buvo gera: po 1,5 euro už litrą. Bet kadangi mokėjome grynaisiais, tai gavosi po 1,6 euro už litrą. Na, vis tiek geriau nei  Serbijoje ar Graikijoje. O  prie sienos į Graikiją užtrukome vėl galybę laiko. Mažai kam svarbu: tu Europos sąjungos pilietis ar ne. Nors lyg ir yra atskira juosta mums, bet niekas nekreipia jokio dėmesio: visi grūdasi tose pačiose eilėse. Žodžiu, čia matome didžiulį minusą. Ir vėl  prastovėję daugiau nei valandą, mes pagaliau riedame Graikijos greitkeliu. Nors mūsų supratimu šio kelio  greitkeliu nepavadintume, bet važiuojame link savo tikslo.  Koks gi mūsų tikslas? Pradžiai nusižiūrėjome iškyšulį ties Igoumenicos miestu, o vėliau norėtume akis paganyti po Lefkada, Patra ir Kalamata. Tiesa, dyzelino kaina šiuo metu čia 2,10 euro už litrą, bet pavažiavus giliau, radome ir po 1.70 eu/l. Taigi, pilno bako ir bakelio pasipildymas Makedonijoje labai pasiteisino. Kaip ir planavome pirmas sustojimas Igoumenicos  miestelio šone esantis iškyšulys. Su automobiliu leidžiama privažiuoti beveik prie jūros. Stovėjimas nemokamas.  Bet kai atvykome, tai jau buvo tamsu ir mažai ką galėjome matyti. Apylinkėse nakvynės kainos be proto. Na, pasižvalgę nusprendėme priglausti savo galveles mūsų ištikimojoje Škodutėje. Juk važiavome tik dviese ir buvome viską pasiruošę: kadangi galinę sėdimąją dalį palikome namuose, tai atlenkus galinės sėdynės atramas į priekį, atsiveria tokia erdvėėėėė…. Žinoma, šiek tiek juokauju, bet tikrai susidaro apie 2 m ilgio ir per visą automobilio plotį horizontali, kietu pagrindu dvigulė lova. Išvyniojame storą Dormeo čiužinį, pagalves, išsiskleidžiantį miegmaišį ir uolia…. lova ant ratų paruošta! Kiekvieną naktį tai tikrai ne, bet ekstra išeitis – puiki. Naktis praėjo ramiai. Rytas ant jūros kranto. Laukia maudynės, maudynės maudynės… Už  poros žingsnių smėlio paplūdimys su nedidelėmis kopomis. Žmonių nedaug, t.y į vieną ir į kitą pusę nuo mūsų tik už kokių dešimties metrų kažkas gulinėja. Jūra nuostabi – horizonte Kerkyros sala matosi.

Toliau paėjus yra ir paplūdimys su paslaugomis.

Kas toliau?

Važiuojame mokamu keliu link Lefkados. Lefkada yra kaip sala, o joje  Lefkados vardu pavadintas miestelis. Tai uosto miestelis su daugybė prisišvartavusių jachtų. Matėme išskirtinio dydžio ir grožio katerių ir jachtų.  Pats miestelis jaukus, spalvotas su mažomis kavinutėmis tiesiog gatvėje su nuostabia uosto panorama.

Pravažiavus miestelį yra AGIOS JOANNIS paplūdimys. Šis paplūdimys, tai jėgos aitvarų mėgėjų rojus. Didelis, palankus vėjas pritraukia šiuos adrenalino mėgėjus, kurių čia tiesiog knibžda. Vieni arčiau kranto dar tik pradedantys, na, o toliau į jūrą – jau asai ,,skraido“.

Kitas sustojimas – TSAUKACADES paplūdimys. Nors reikėjo gana stačiai leistis žemyn nuo kalno (ir aš intensyviai maigiau ,,antrą” stabdžio pedalą ), bet buvo verta. Keliukas  aptrupėjęs, bet asfaltuotas. Apačioje mini aikštelė, o jūra akmenuota. Bet savaip žavinga. Apačioje radome tik keletą automobilių ir jų šeimininkus t,y praktiškai privatus paplūdimys. Vandens batai būtini, nes jūroje stambūs akmenys ir dar gana stipriai bangavo, tai išsisukti kojeles ,,juoko reikalas“.

Toliau vienas įspūdingiausiu ne tik Graikijos, bet besipuikuojantis ir pasauliniuose topuose – MILOS paplūdimys. Vandens žydrumas net rėžia akį. Kad matyčiau ne savo akimis, tai sakyčiau – fotošopinta.

Tiesą pasakius, važiuojant Lefkados salos pakrante žemyn,  matėme dar ne vieną išskirtinį paplūdimį. Toliau pasirinkome  KATHISMA paplūdimį. Krantas stambaus smėlio, bet labiausiai pritrenkė vandens spalva – žydra žydra. Su vaikais gal sudėtingiau, nes už kelių metrų jau gilu. Automobilį pasistatėme visai pakrantėje nemokamai, aišku jei randi vietą. Bet yra laisvų mokamų aikštelių: visai prie jūros dešimt eurų visai dienai, o aukščiau į kalną po penkis.

Toliau – mūsų jau laukia PATRAI.

Taupome laiką ir ,,varome“  mokamais keliais – viso tik šeši eurai – plius trylika su puse už vaizdingą Rio – Antirrio tiltą persikelti  į vadinamus Graikijos ,,pirštus“. Šis tiltas išilgai Korintijos įlankos vakarinės dalies, tarp Peloponeso ir Vakarų žemyninės Graikijos, yra 2880 metrų, atidarytas 2004 m.
Tik du tiltai pasaulyje turi ilgesnius kabelinius denius: Kinijos Jiaxing-Shaoxing jūros tiltas ir Millau viadukas Prancūzijoje.

PATRAI – Peloponeso pusiasalio šiaurėje esantis Graikijos uostamiestis, pradėjęs kūrtis maždaug III tūkst. m.pr. Kr. Miestą puošia neoklasikiniai XIX – XX a. pastatai.Mums labai patiko šis miestas: nemažas, erdvus, turi gražią promenadą, uostą su didžiuliais kruiziniais laivais, daug puikių restoranų ir kavinių. Apžiūrėjome stačiatikių katedrą, užlipome ir apėjome pilies griuvėsius nuo kur atsiveria puiki miesto, jūros, salų panorama.

Agios Andreas katedra buvo pradėta 1908 m.  Katedra yra didžiausia Graikijos bažnyčia ir trečias pagal dydį stačiatikių pastatas Balkanuose.
Ši bažnyčia yra krikščionių piligrimystės vieta, nes joje yra, tariamai, šv. Andriejaus, vieno iš 12 apaštalų, relikvijų. man labai patiko ši katedra, nuostabiai tapytos sienos ir lubų skliautai.

Norint paslampinėti po Patros pilį, reikia užlipti gana nemažais laiptais, nuo kurių aikštelės atsiveria nuostabi miesto panorama. Aišku galima privažiuoti automobiliu.

PATROS pilis

Pilis buvo pastatyta 500-ųjų mūsų eros viduryje ant senovės akropolio griuvėsių. Ilgas kultūrų ir civilizacijų sąrašas, kurios pilį  buvo užėmusios, tarp jų – slavai, maurai, normanai, frankai ir venecijiečiai. Viduramžiais įsigalėjo kryžiuočiai ir pilį išplėtė, o vėliau paskutinis Bizantijos imperatorius Konstantinas Paleologas atliko keletą reformų. Pilis turkų rankose išbuvo beveik penkis šimtmečius, iki 1828 m., kai ją graikams atidavė prancūzų admirolas Maisonas. Šiandien pilis yra atvira visuomenei ir joje yra nedidelis teatras, kuriame vasarą vyksta kultūriniai renginiai.  Užlipus atsiveria nuostabūs miesto, uosto ir priešingos Sterea pakrantės vaizdai. Įėjimas nemokamas.

Šiame mieste puiki pasiūla nebrangių viešbutukų ir privačių apartamentų. Šiaip Graikija – brangoka šalis, bent jau rugpjūčio mėnesį, tai tikrai. Šiame miestelyje radome puikių, mums tinkamų viešbutukų, kur apsistojome net kelias naktis. Kainos, manau, puikios, nes pačiame turizmo įkarštyje, radome tvarkingų ir po 40 – 50 eurų.

Važiuojame žemyn link vadinamų ,,pirštų“. Užsukame ir į gamtos draustinį KOTYCHI su smėlio juostą tarp dviejų vandenų. Ši  lagūna įtraukta į ,,Natura 2000”. Galima sutikti retų paukščių, vėžlių. Iš vienos pusės jūra su kopomis, iš kitos kaip ir didelė bala, ežeras. Nors kai googlinome atrodė turėtų būti įspūdinga, bet mūsų kažkaip nesužavėjo: kopose daug šiukšlių, jūros vanduo nėra pasakiškai skaidrus, bet žinoma su kuo lyginsi. Jeigu su motule Baltija          ( labai atsiprašau jos), tai vis tiek puiku. Čia yra ir nudistų KOTYCH paplūdimys, bet kitaip ir negalėtų būti, nes šioje didžiulėje smėlio juostoje matėme tik keletą automobilių. Žodžiu ,,pležas tavo“. Apvažiavus iš ,,apačios” galima gana geru keliu privažiuoti iki paukščių stebėjimo punkto. Vaikštinėdami radome laukinių figų medį su puikiai prinokusiais vaisiais.

Toliau, žinoma, nuostabūs miesteliai su jų kultūra. Stebino nuo ryto kavinutėse prie gatvės sėdintys vyrai – kada jie dirba? Ar išvis dirba? Kodėl  su jais nesėdi  nei viena moteris? Keista.

Nežinau ar vardyti aplankytus  nuostabius paplūdimius, nes jie visi puikūs. Stebino ZACHARO paplūdimys: didelės bangos, smėlis, kopos, kuriose auga gėlės.

Norėjome rasti Zacharo krioklį, kuris turėjo būti kitoje kelio pusėje gilyn į mišką, bet nepasisekė. Kaip dabar galvoju, tai per greitai pasidavėm. Ten tokių ,,blūdinančių“ buvo ir daugiau, nes  visai nėra nuorodų. Daug kas pasidairė išlipę iš automobilių, pavaikščiojo neišvaizdžia, apžėlusia ežero pakrante ir paskėsčioję rankomis sušoko atgal į auto. Ir mes taip pat. Labai gaila, nes turėjo būti ir įdomu, ir vaizdinga. Na, reikia daugiau užsispyrimo.

Daugiausia laiko praleidome KALAKEIKA paplūdimyje. Puikus privažiavimas, viskas arti ir tobula jūra. Gal tiems, kuriems reikia įvairių linksmybių ir patarnavimų paplūdimy, tai čia nelabai patiktų, bet muuuums, čia tiesiog rojus. Žmonės tik ramūs, mėgstantys išlaikyti atstumus ir vertinantys gamtos natūralius garsus, matyt, iš vietinio miestelio. Nors matėme aptvertą poilsinę teritoriją, bet kažkaip netrugdė. Žodžiu, čia mums be galo patiko.

Sugalvojęs ,,neri” bet kur link jūros ir randi netikėčiausių vietų. Vieno tokio nukrypimo metu radome paplūdimį, kuriame pilna prižymėta aptvertų vėžlių peryklų. Žmonių visiškas nulis.

Na, ką gi, pagaliau nusimalėm iki KALAMATOS. Atvykome jau vakarėjant. Nedidelis pajūrio miestelis. Nieko ypatingo, gal kad viskas labai kompaktiška. Čia pat gyveni, už  kelių metrų jūroje maudaisi, o tiesiai ant jūros kranto, neretai  ant akmenukų, prisėdi kavinėje ir pavalgai. Kiek atkreipėme dėmesį, tai pagyvenusių senjorų rojus. Atstumai  nedideli, jūra rami, retai banguojanti. Jie sulipa į vandenį ir tiesiog relaksuoja. Kai pažiūri nuo kranto, tai vien galvos su kepurytėm, atrodo kaip plūdurai, nes jie net neplaukia, nesitaško, o tiesiog dreifuoja. Kiek važiavome – krantas  akmenuotas. Vienur akmenys didesni, kitur mažesni, bet smėlio neradome. Žodžiu, daugiau čia nevažiuosime. Aišku, kaip ir visur yra architektūrinių paminklų, lankytinų vietų, bet viskas dalinai kartojasi.

Planuotas finišo taškas pasiektas. Dabar laukia grįžinėjimo kelias, kuris visada šiek tiek liūdina, bet juk neliksi. Nors mielai dar pagyvenčiau kokiame pajūrio mažame miestelyje su laukiniu paplūdimiu. Žinoma, galima būtų grįžti pro Atėnus. Jie sąlyginai jau ,,ranka paduoti“, bet gal juos paliksime kitam kartui. Juk Atėnų per kelias dienas ,,nepaimsi“.

Be didelių nuotykių grįžome iki Patrų, o iš čia pernakvoję, pasukome į kalnus, kuriuose yra vienuolynas. Vaizdas nepakartojamas tiek važiuojant link vienuolyno, tiek pats vienuolynas. Čia įkeliu tik keletą nuotraukų, o platesnį aprašą vienuolyno siūlau pasižiūrėti ,,Verta pamatyti“ rubrikoje.

Jau galvojau ir save ,,glosčiau”, kad visa kelionė gana skandžiai klostosi t.y nepatiriame kažkokių ypatingų sukrėtimų, bet čia bats ir yra…. O kaip kitaip! Juk, turbūt, dar nebuvo mūsų kelionės be didesnių ar mažesnių ,,liapsucų”. Taigi, grižimui buvome užsisakę dvi paskutines nakvynes Igoumenicos  Drepano kempinge.  Svarbiausia, kad dar primokėjome daugiau ir pasirinkome ,,ale namelius” su privačiais patogumais. Na, tiesa pasakius, man buvo įtarimų, bet kai vyras pradėjo rodyti, kaip leidžia pasirinkti privačius patogumus, aš pasidaviau. Bet džiugiai nuvykus į vietą pasirodė, kad nusipirkome tik VIETĄ pasistatyti namelį. Na, suprask tą, kurio mes neturime.  Žodžiu, naktis ,,ant nosies“, o mes neturime nakvynės vietos. Žinoma, galėjome rinktis: vėl miegoti automobilyje arba skubiai rasti prieglobstį.  Na, teko ekstra ieškoti išeities. Kai ieškai, tai randi. Buvo savaitgalis, aplink kurortiniuose miesteliuose kainos be proto didelės. Todėl nusprendėme ,,šauti“ į, pasiruoškite minčių šuoliui, tadaaaaaam –  Albaniją, nes siena čia pat. O kodėl ir ne? Pervažiavome įspūdingus kalnus labai gerai naujai nutiesta  autostrada. Tiesa, degalinės nematėme labai daug kilometrų.

Užsisakėme labai pigiai nakvynę su pusryčiais pakrantės Ksamelo miestelyje. Tokiu būdu mūsų grįžimo namo kelias keitėsi iš pagrindų t.y tenka grįžti per Albaniją, Juodkalniją, Serbiją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją ir Lenkiją. Dar  dvi  dienas pabuvome prie Albanijos jūros Golem miestelyje. Tai nėra spindintis pajūrio kurortas. Yra visko, bet tai mažai grožio turintis miestelis. Kainos puikios, o štai jūra truputį liūdino. Kaip vyras sakė: ,, jaučiuosi, kaip maudyčiausi sriuboje”. Kodėl taip? Nes jūroje daug jūrinių žolių ir dar kažko.  Krantas taip pat visas nusėtas jūrinių žolių, nors pats vanduo švarus.

Na, aš tai sau įteigiau, kad visa ta natūrali gamtos ,,sriuba” puikiai veikia mano odą. Na, suprask, stipriai banguojant tuo pat metu vyksta ir odos šveitimas, ir sodrinimas mineralais bei druskomis. Žodžiu, viskas gerai. Be to, važiuojant link Dureso, jūra vėl nuostabiai švari.

Na ką, jau laikas namo. Didžiausia klaida buvo ta, kad išvažiavome sekmadienio vidudienį, kai pilni šeimų  automobiliai grįžta atgal po savaitgalio (ir ne tik) linksmybių prie jūros. Kelias užgrūstas, visi vos juda. Geriau jau būtume dar dienai likę. Nors kažin ar tai būtų ką pakeitę. Juodkalnijoje neplanuotai įvažiavome į greitkelį. Bet vėliau, kai pamatėme kokiais kalnais važiuojame, tai labai džiaugėmės, nes kitaip būtume sugaišinę daug laiko veltui. Grįžome visai sėkmingai, be didelių nuotykių, jei nefiksuosime navigacijos kvailiojimų. Žodžiu, kaip visada, puiki kelionė: galbūt, net atrasta nauja svajonių šalis, bet tik, GALBŪT. Juk turi viskas susigūlėti ir atsisijoti, kad galėtum vertinti!