Kadangi Italija žemėlapyje panaši į aulinį batą, o pietuose esanti teritorija vadinama bato ,,kulnu”, tai nusprendėme patikrinti ar tai nėra Italijos ,,achilo kulnas” t.y silpniausia Italijos vieta. Į šį Italijos pakraštį susiruošėme pirmą kartą. Pasileidome į kelią beveik nieko neplanuodami – leisime likimui improvizuoti.

Pirma naktis Italijoje sutapo su italų pasiekta istorine pergale Europos futbolo čempionate. Viskas būtų kaip ir smagu, bet labai pergyvenome, kad italų džiaugsmas neperaugtų į ,,pergalingą šokį” ant automobilių, nes mūsų namai ant ratų buvo priparkuoti tiesiog gatvėje. Todėl buvome šventės liūdininkais, nerimastingai stebėdami euforiją. Minia šėlo, signalizavo, mojavo vėliavomis ir degančiais fakelais, dainavo.

Taigi, mūsų kelionės tikslas apžiūrėti Apulijos regioną. Šis siauras ilgas regionas prasideda ties vienu lankytiniausių Bario didmiesčių, o baigiasi krantais, skalaujamais Jonijos jūros. Bet apie viską iš eilės…

Italija garsi ir nepakartojama ne tik dėl burnoje tirpstančios picos ar susipynusių spageti makaronų lėkštėje, bet vilioja ir kitais nepaprastais vaizdais. Baris žinoma nuostabus: apeitas, aprašytas ir nufotografuotas iš visų pusių, todėl pasakosiu apie Apuliją už Bario. Apskritai, Italijoje net kai kuriom autostradom nenuobodu  važiuoti, nes visos pakėlės raibsta nuo žiedų. Gražu, tiesa?

Pradėsiu pasakojimą  nuo Grotte di Castellana stalaktitų ir stalagmitų urvo, kuris yra apie 40 kilometrų nutolęs nuo Bario.

Stalaktitai – tai  kabantys dariniai, dažniausiai kūgio formos, susiformavę nuo lašančio vandens kai šis prasisunkia per karbonatingas uolienas ir palieka ant stalaktito paviršiaus mažą, ploną kalcito sluoksnelį. O stalagmitai susidaro ir auga panašiai tik iš apačios į viršų, kai ant jų nuolat laša vanduo. Tiek vienų, tiek kitų augimas yra neįtikėtinai lėtas. Kad mes pamatytume šį meno kūrinį, gamta darbavosi labai ilgai, nes per 150 metų jie paauga maždaug tik centimetrą. O šiame urve yra nuo mažiausių iki metrinių stalaktitų ir stalagmitų. Žavi ir traukia akį ne tik jų formos, bet ir spalvos, kurios atsiskleidžia dėl tinkamo apšvietimo.

Visas pasivaikščiojimas po urvus su gidu užima apie 2 valandas ir žmogui kainuoja 18 eurų. Na, mes nelaukėme kol bus turas anglų kalba – ėjome su italų grupe (tad gido pasakojimų, deja, nesupratome), bet įspūdžiai nuo to nesumažėjo. Nužingsniavę požeminiu taku apie 2 kilometrus iki nuostabiosios baltosios menės, apsisukome ir grįžome. Baltoji menė – tai visi stalaktitai ir stalagmitai baltos spalvos, atrodo, kad padengti spindinčiais kristalais.

Labai patiko, kad į viršų užkelia su liftu, nes kai lipi  žemyn, tai jauti malonų jaudulį, o išlipti galima ir greičiau.

Toliau žavus didmiestis – Leče. Kaip visi rašo: ,,jaukios siauros senamiesčio gatvelės” tikrai šiltai nuteikia. Nuostabūs architektūriniai paminklai, kad ir kiek matyti visoje Italijoje, vis tiek ,,kabina” akį.

Norėjome kur nors pavalgyti patiekalų su jūros gėrybėmis. Vis kažkaip neužkliuvo akys už patinkančios kavinės. Tad nusprendėm paragauti ko nors eilinėje. Kadangi meniu buvo tik itališkas, tai mano brangusis sako padavėjai: gal ko vietinio pasiūlytų. Geriau jau būtume praėje pro šalį. Kai laukėme, tai gretimam staliukui atnešė kažką panašaus į hamburgerį iš balto drebančio sūrio persmeigto pagaliuku. Susižvalgėme. Na, sakom,  jau mūsų tai bus geriau. Na ir atneša… Kai padėjo priešais, tai net nesupratau, kaip mes sugebėjome tai užsisakyti. Man atnešė kažkokį, kelintą kartą pašildytą plovą su ištežusiais ryžiais, bulvėmis ir įmestomis keliomis midijomis. Kol aš garsiai stebėjausi, vyras šaipėsi ir su ironija linkėjo gero apetito. Bet žiūrim neša jo ,,šedevrą”.  Ir ką gi, ką gi  čia neeeeša…. Uolia…   Ogi BULVIŲ KOŠĘ su užmestais šutintais špinatais. Tai buvo kontrolinis šūvis. Nežinau, kaip padavėja suprato tą ,,vietinį”, bet tikrai ne taip, kaip mes tikėjomės. Na, dar kapstėmės – ieškojome nežinia ko, bet…. tai buvo tiesiog košė, labai prasta košė.

Žodžiu, likome nei valgę, nei nevalgę. Tiksliau šakutes aplaižę. Dar pabraidę po nuostabų senamiestį, vykome grožėtis pakrantėmis, kurios yra ,,kulno” vidinėje pusėje.

Pirmas įspūdis buvo nekoks, stebino tamsios uolėtos pakrantės. Bet atrodo daugeliui žmonių tai nebuvo problema:  jie puikiai leido laiką – deginosi, šokinėjo į vandenį. Mums tas krantas tai nelabai, na toks nedžiuginantis. Net nebandėme čia apsistoti.

Bet kai ieškai, tai randi.

Bent jau toks krantas mums traukė ne tik akis, bet ir kūną greičiau panardinti į gaivų, skaidrų, žydrą vandenį.  Apsistojome nedideliame pakrantės miestelyje Sant Isidoro. Miestelio pašonėje yra puikus smėlio paplūdimys su horizonte stūgstančia sala, iki kurios galima visai lengvai nuplaukti. Pačiame paplūdimyje smėlis krante ir vandeny. Šonuose, kaip matosi nuotraukoje (norėjau kadro be žmonių), šiek tiek akmenuotas įlipimas, bet tolėliau kaip ir visur – puikus smėlio dugnas. Netoli esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje parkavimas nemokamas. Nebrangiai miesto pakraštyje išsinuomavę ,,vilutę”, apsistojome kelioms dienoms.

Nedidelis namukas su savo jaukiu kiemeliu mus sužavėjo. Bet mums nesigauna be netikėtumu. Jau tik užsisakius prasidėjo nesusipratimai. Pirmiausia niekaip negalėjome su navigacija rasti adresato. Prisiskambinę šeimininkui šiaip ne taip radome. Tada paaiškėjo, kad sugedęs vandens siurblys, todėl meistras montuos naują. Galvojome: ooo… , kokie rūpestingi žmonės. Tikrai skubėjo viską sutvarkyti. Tą dieną viskas buvo puiku, bet kitą rytą atsukame  čiaupą, o vandens nei kvapo t.y lašo. Ką gi, prasitrynę akis mineraliniu vandeniu, einame maudytis į jūrą. Nors grįžę trumpam vėl gauname vandens, tačiau štai tą minutę mūsų ,,vilutė” mintyse virsta ,,trobele”. Taip ir žaidė su mumis iki išvažiavimo: tai bėga, tai ne.  Kažkas ne taip ir tiek.

Važiuojame  toliau. Juk tik važiuojant vaizdas keičiasi ir  vis pamatai ką gražaus.

Viskas puiku, bet juk reikia apžiūrėti ir patį ,,kulną”. O štai ten ir kopos, ir jūra kaip iš žurnalo, bet tiek parkavimas, tiek paplūdimys mokami ir nepigiai.

Šis paplūdimys dėl savo gožio vietinių  vadinamas Maldyvais.

Važiuojant akys užkliuvo už įdomių pastatų. Šone yra vienos pėdos pločio besisukantys laiptai, kuriais galima užsiropšti į patį viršų. Kai kurie apgriuvę,  kiti tarnavę, o gal dar ir toliau tarnauja kaip sandėliai, bet yra ir puikios būklės – pritaikytų gyvenimui.

Nežinau ar pastebėjote, kad nuotraukose matosi apdžiūvę medžiai. Tai didelė šio krašto tragedija: bekraštės alyvmedžių plantacijos miršta dėl 2013 metais kenkėjiško patogeno atsiradimo, kuris sveikus  šimtmečių sulaukusius alyvmedžius numarina per keletą metų. Vaizdai spaudžia širdį. Šioje nuotraukoje dar matosi po kelias žalias šakeles. Bet yra plantacijų, kuriose likę tik kamienai be šakų, kaip kokie sustingę vaiduokliai. Negana to, virusas plinta žaibo greitumu.

Pagal žemėlapį aplink rodo daug grotų, bet nuorodų mažoka. Iki vienos tokios grotos Cipolliane bandėm ,,prisikasti”.

Mėginome nulipti taku iki grotos, bet paėję pusvalandį 36 laipsnių karštyje ir dar nepriėję, pasukome atgal prie automobilio, o tiksliau jame esančio kondicionieriaus. Ką mes be jo darytume kelionėje neįsivaizduoju. Taigi, šį kartą grotų nebuvo. O šiaip kur jūra, ten ir nuostabūs vaizdai.

Grįžinėjome palei vakarinę pakrantę. Stebino šėlstančios bangos, ir uolėti krantai.

Prasukome pro mylimą Tortorą.

Autostrada pralėkėm pro Romą aplinkeliu ir paskutinę minutę vakarėjant sumąstėme prasukti pro Saturnijos termo vandenis. Norėjome patikrinti ar nieks nepasikeitė: ar dar vis nemokama, ar dar nesustojamai trykšta tokia galybė karšto vandens. Ir ką: viskas puiku ir savo vietoje.

Pamirkę daugiau nei valandą, pasukome namų link.

Štai taip. Gal nieko naujo, gal daug kas matyta, bet…. smagu ir tiek: daug saulės, vandens ir judančio vaizdo prieš akis.