Kartais abejoju, ar kam įdomi, ar kiek naudinga mano rašliava? Bet, kad jau pradėjau, tai rašau toliau.  Tai va, mąstėm, mąstėm ir nusprendėm ,,padaryti” ankstesnei Graikijai II dalį. Tada neradome krioklių, tai dabartinis tikslas  – užpildyti šią spragą.  Ir ko ten? Juk pernai buvome! Na buvome pernai, buvome šiemet ir dar tikiuosi būti. Tiesiog, ten tiek visko daug, kad tikrai nuobodu nebūna. Šiemet pasukome link mažųjų pirštų – Halkidiki. Mus domino labiausiai turistų lankomas I-asis – Kasandros pirštas. Dar yra  II-asis – Sidonijos pirštas ir III – iasis – Atonas.

KASANDRA

Žinoma, visiems gražu, ir mums gražu, nepaprastos pakrantės, žydras vanduo, deja, ne visur puikaus smėlio pakrantės. Važinėjome po pirmąjį – Kasandros pirštą. Vakarinėje pusėje yra puikių, patogiam, tingiam poilsiui pritaikytų paplūdimių su garsiai bumsinčiais barais ir jų teikiamomis paslaugomis net nepakilus nuo gulto.  Beveik ,,piršto” gale yra puikus puraus smėlio Hrousson Beach su patogiu privažiavimu.

Bet mums buvo visko per daug: žmonių, garsų, trumpai kalbant – civilizacijos. Be to kainos žymiai didesnės nei centrinėje Graikijos dalyje ar prie didžiųjų pirštų. Todėl pernakvoję vieną naktį apsisukome 180° kampu ir pasigrožėję svaiginančio gylio Korinto kanalu, patraukėme link Meteorų vienuolyno.

METEORŲ VIENUOLYNAS

Netoli Kalampakis miestelio centrinėje Graikijoje yra vienas didžiausių ir žymiausių Meteorų (,,kybančių uolų”) vienuolynų kompleksų. Šiuo metu išlikę šeši iš ,manoma, daugiau nei dvidešimties vienuolynų, pastatytų ant natūralių smiltainio uolų stulpų šiaurės vakariniame Tesalijos lygumos pakraštėje. Laipteliai iki jų uolose buvo iškalti tik XX amžiaus pradžioje. o iki tol buvo patenkama keliančio lyno pagalba. Meteora yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra populiari turistinė vieta. Norint patekti į kelis atvirus turistams venuolynus nėra taip paprasta, be to, būtina laikytis tam tikrų apsirengimo taisyklių.

Nuostabu, aukščiai dideli, vaizdai pritrenkiantys. Atvykome vakarėjant. Besileidžianti saulė nudažė dangų ir uolas rausvai. Sutikome lietuvių porą. Labai gera toli nuo namų pasikalbėti lietuviškai.

Artimiausias Kalampakis miestelis tiesiog dūzgia nuo turistų.  Bet nakvynę radome ir labai gerą – su vaizdu į kalnus ir už padorią kainą 60 eurų su puikiais pusryčiais.

DELFAI

Ši kelionė skyrėsi nuo ankstesnės, nes lankėme ne tik gamtos grožybes, bet ir architektūrinius paminklus, na kaip Graikijoje  be įvairiausių archeologinių graikų palikimų, ane? Tad nors plieskė 38° karščio, nusprendėme apžiūrėti antikinį Delfų miestą (VIII a. pr. Kr.–IV a.). Dar mokykloje esame skaitę įvairiausių legendų ir mitų apie graikų dievus ir deives. Viename iš jų pasakojama, kad Dzeusas norėdamas sužinoti, kur yra pasaulio centras, nusprendė tai išsiaiškinti ir iš dviejų skirtingų pasaulio galų paleido po erelį. Šie paukščiai turėjo susitikti ties viduriu ir susitiko būtent virš Delfų. 

Kopiant į įkalne laiptais aukštyn atsiveria ne tik žadą atimanti viso komplekso ir kalnų panorama. Palipėjus dar aukščiau, galima pasigrožėti puikiai išsilaikiusiu  V a. pr. m. e. pastatytu Delfų stadionu, kuris talpino apie 7 tūkstančius žiūrovų.  Čia buvo  rengiamos įvairios varžybos, kuriose rungdavosi  visos šalies sportininkai ir kviestiniai svečiai. Čia kas ketverius metus vykdavo žaidynės, ne olimpinės, bet vis tiek svarbios.

Būtinai apsilankykite Delfų archeologijos muziejuje, kurio ekspozicija yra viena iš vertingiausių visame pasaulyje.  Kaina 12 eurų asmeniui. Bilietas galioja visame komplekse, įskaitant ir muziejų.  Muziejuje yra 14 ekspozicijų salių, kuriose  eksponuojami patys gražiausi ir puikiai išsilaikę radiniai.  Pats vertingiausias iš jų  –  Delfų vežėjas.  Manoma, kad ši skulptūra sukurta 478 – 474 m. pr. m. e. 

MIKĖNAI

Nors visą kelionę plieskė negailestinga saulė, tačiau ties Mikėnais užklupo netikėtai prasidėjusi vėtra su gaivinančiu lietumi ir žaibais.  Ekspromtu susiradome nakvynę su pusryčiais už netikėtai žemą kainą – 40 eurų.  Žinoma, tai nebuvo išskirtinio grožio viešbutis, gal labiau priminė senesnių laikų vilutę mūsų Palangoje ar Šventojoje. Bet švaru, šviesu ir su balkonu į pagrindinę – vienintelę gatvę. Ryte ateiname pusryčių, o ten sėdi gal kokių 80 metų močiutė ir  mūsų laukia. Močiutė tokia guvi, besišypsanti, kalba savo kalba ir jai visai nė motais, kad mes nesuprantam.  Atnešė šviežiai spaustų apelsinų sulčių, virtų kiaušinių, šviežiai keptą omletą,  kavos. Pavalgius priėjo, apkabino ir palinkėjo gražios dienos. Nu, taip fainai, šiltai. Žodžiu, puikūs naminiai pusryčiai. Rytas išaušo vėl saulėtas ir tvankus, tad išskubėjome į Mikėnų archeologinius palikimus. Tai kelios lankytinos teritorijos, kuriose galima lankytis su tuo pačiu 12 eurų bilietu. Ką galiu pasakyti: įdomu, bet nieko labai išskirtinio: daug griuvėsių.

KRIOKLIAI

Ir pagaliau nusprendėme, kad jau laikas grįžti į gamtą ir užpildyti ankstesnę spragą – krioklius. Pasirodo pasiekti tuos krioklius nėra taip paprasta. Nors yra nuorodos ir kelias privažiavimui automobiliu, bet tas kelias ne visada toks paprastas. Pirmasis už Kalamatos –  Polylimnio krioklys. Norint prieiti, reikėjo nemenką atstumą miško takeliu leistis į tarpeklį, pats takas gana pavojingas. Teko ropštis per nemažus akmenis, pereiti per gana nestabilios būklės lieptą. Būtina saugi avalynė. Eiti su mažais vaikais nerekomenduoju – matėme, kaip tėvai įkalbinėja bijančią ir verkiančią mergaitę eiti upelio vandenyje iškilusiais akmenimis. Bet galutinis vaizdas viską atperka: šniokščiantis  krioklys su gaivinančiu krištoliniu vandeniu. Nuostabu! Maudynės palieka įspūdžių visam gyvenimui. Vanduo ledinis, smaragdinis, tiesiog – žavinga. Vis pagalvoju – jei senatvėje nukvaksiu, tai bent pasigrožėsiu puikiais vaizdais nuotraukose. Vienintelis krioklio trūkumas, kad kol grįžti į viršų prie automobilio, tai vėl visas apsipili prakaitu, uždūsti, nejauti iš nuovargio kojų. Žodžiu, gražu, bet reikia pavargti.

Einant link pagrindinio krioklio yra ir keletas mažesnių įspūdingų vandens versmių.

Kitą dieną užsukome į Apolono šventyklą. Visa tai kas liko iš šventyklos nuo įėjimo nematyti. Virš jos išskleista didžiulė palapinė. Įėjimas 6 eurai žmogui. Manau, nelabai vertėjo, nes daugiau ten nieko nėra tik keliolika kolonų. Yra suoliukas, kur prisėdus galima stebėti ekrane istorinį dokumentinį filmą apie šventyklą ir jos liekanų išsaugojimą.

Dar vienas krioklys toje Graikijos pusėje – Nedos krioklys. Kelias iki jo gana sudėtingas: vietomis asfaltas, vietomis ne: su giliomis lietaus išgraužomis ir styrančiais akmenimis. Važiuoti tenka nelabai saugiai, reikia įvertinti savo automobilio būklę ir vairuotojo įgūdžius. Yra du parkingai . Mes sustojome pirmame ir todėl teko kulniuoti dar 500 metrų žemyn pėsčiomis. O po to kaip kalnų ožkoms leistis žemyn pramintu takeliu tarp sukritusių nemažų akmenų, perlipti medžių šaknis ir nuolat stengtis nežiūrėti žemyn, nes takas nuolat vingiuoja palei skardį. Na, šone yra nutiesta tokia virvelė, bet ji labiau ne apsauga,  bet toks lyg moralinis palaikymas, nes jei sugalvosi pasilaikyti, tai bus paskutinės mintys prieš nugarmant žemyn. Mes nusprendėme, kad tai kaip kelio žymėjimas. Jei slystelėtum, tai ji tikrai nepagelbėtų. Nusileidę takeliu žemyn, randame net ne vieną krioklį. Vieni žmonės maudosi viename, kiti kitame, o treti tik stebi. Vanduo toks balzganas ir priėjimai gana sudėtingi, reikia nemažai pasikeberioti. Labai įdomu, bet mums labiau patiko ankstesnis –  Polylimnio krioklys.

PLATANIJA

Likusį laiką atidavėme jūros malonumams. Mergina iš viešbutuko, kuriame buvome apsistoję,  registratūros parekomendavo apsilankyti kalnų miestelyje Platanija, kuriame yra ne vienas autentiško maisto restoranėlis. Kai kurių terasos tiesiog ant skardžio atbrailos. Vaizdas kerintis, o maistas tiesiog skanumėlis. Buvome prisėdę ,,Nedos” tavernoje: jų tadziki ir sagnaki puikūs. Kainos tikrai prieinamos. Nors nesame dideli žinovai, bet net mes jautėm akivaizdų skirtumą tarp tų pačių patiekalų čia ir kitose pajūrio miestelių tavernose. Tiesa, norint paragauti ėriuko ant griliaus ir kitų mėsyčių, reikia atvažiuoti po 19 val. Žinoma, reikia įvertinti, kad grįžti teks kalnuotais serpantinais.

Kaip visada būna ir smagių netikėtų akimirkų, kaip šis pakeleivis. Negalėjome pravažiuoti ir palikti šio lėtaeigio eismo dalyvio ant kelio. Jam saugiau už kelio atitvarų.

Kažkokių didelių nuotykių ar nesusipratimų neįvyko, kelionė praėjo sklandžiai, ramiai su daug įspūdingų vaizdų ir jausmų. Buvo tikras poilsis. Štai tokia buvo praeitos vasaros  Graikija: kaip visada ,,karšta” visomis prasmėmis, įspūdinga, svetinga, gardi ir ..įkandama” finansiškai.