Kas gali išgelbėti nuo darganoto, niūraus, depresiją varančio  lietuviško rudens – daug daug saulės, šiltas jūros vanduo ir po pasibaigusio sezono tušti, bet  nuostabūs TUNISO paplūdimiai. Nors sezonas baigėsi, bet lietuviškai odai saulės per akis. Galima ne tik pasišildyti, bet ir įdegti puikiu įdegiu be jokių teplionių kremais ir aliejukais nuo saulės. Tiesiog tobulas poilsis: ramybė, šiluma, baltas smėlis, maudynės, kita kultūra. Pakrantėje yra nedidelės kopos.

Pakrantėje stebino iš jūros žolių susukti rutuliukai, kurių buvo tarsi nusėta.

Viešbučio teritorijoje personalas malonus ir paslaugus, bet gatvėje….Vietiniai gana įkyrūs ir linkę apgauti. Kai sugalvojome, pavažiuoti iki artimiausio miesto Suso, tik išėjus į gatvę tiesiog neleidžia paeiti ramiai – nuolat stoja taksi, ar su arklio tempiamu vežimaičiu – visi siūlo pavežėti. Kai pasakėm, kad važiuosim autobusu ir jų paslaugų nereikia, tai pradėjo aiškinti, kad autobusas tik vietiniams. O iš tiesų, važiuoti autobusu tiesiog pigiau grybo – pavertus apie 0,30 euro centų už kelionę iki artimiausio didmiesčio SUSO, kuri truko nepilną valandą. Autobusai pakankamai tvarkingi, matėme net stebėjimo kameras juose, tik nežinia ar jos veikia.

SUSAS (Sousse) – trečias pagal dydį miestas Tunise, svarbiausias  uostas vidurinėje šalies dalyje. Tai  9 a. pr. Kr. finikiečių įkurtas miestas. Susas buvo vienas iš trijų svarbiausių uostų Afrikoje. Didžioji dalis senamiesčio okupuota prekeivių, kurie kaip įmanydami bando stabdyti slankiojančius turistus. Turėjome ir mes nemalonios patirties, kai matuojantis sidabrinį žiedą ir nusprendus, kad noriu ne visai tokio, negalėjau jo atsisakyti be streso. Tas prekeivis pradėjo šaukti, kad jo negerbiame, nes jis nuleido, o mes neperkame. Mes aiškiname, kad ne kainoje problema,o jis eina iš paskos ir šaukia. Kažkas baisaus. Bet šiaip įdomu, kitoniška, spalvinga. 

Įdomiausia,  kad pirmą kartą turguje ar dėl mūsų didelių akių, ar kas veiduose parašyta, bet visi kaip susitarę neleidžia praeiti, kalbina, siūlo, kviečia užeiti į parduotuvėles, o kai vaikščiojome po turgus kitais kartais, tai kažkaip viskas ramiau, kai kurie atrodo net dėmesio nekreipia. Keista, matyt, kažkokia psichologija veikia.

Palei jūrą eina promenada, kuri nėra kažkuo įspūdinga. Gal tik senoviniai laivai sudomino savo išskirtinumu ir spalvingumu O šiaip gana nyku.

Senamiestyje paėjus atokiau nuo prekybinių gatvelių, kur verda pardavimo aistros, galima ramiai pasivaikščioti ir pasigėrėti architektūra. Keri pastatų spalvingi, ryškūs fasadai.

Į kitą pusę nuo mūsų gyvenimo – ne mažiau senas ir gražus pajūrio miestas – Monastyras.

MONASTYRAS – centrinės Tuniso pakrantės miestas esantis 20 km į pietus nuo Suso ir 162 km į pietus nuo Tuniso. Tai tradicinis žvejybos uostas. Monastyras dabar didelis turistų kurortas. Šiuo metu jame gyvena apie      40 000 gyventojų. Monastyro senamiestis – medina, kuriame įsikūręs turgus, mažos parduotuvės, kavinės. Monastyre yra ir rybatas tvirtovė – kontrolės postas, kurio menėse prisiglaudęs nedidelių ekspozicijų muziejus. Bet labiausiai verta užlipti į apžvalgos bokštą nuo kurio atsiveria tiek miesto, tiek jūros panorama.

Ne mažiau vertas dėmesio objektas – Monastyre gimusio pirmojo šalies prezidento Habibo Burgibos mauzoliejus bei mečetė.

Na žinoma, gražu ir visą kita, bet labiausiai ,,vežė”, tai ramus, besiruošiantis sezono pabaigai Viduržemio jūros kurorto gyvenimas. Turistų nedaug, pakrantė įspūdinga, eini ir gali jaustis vienas su jūra. Nuostabu!